Straipsniai
Antanas Gudaitis - didis lietuvių dailininkas, kurio kūryba yra viena svarbiausių XX a. mūsų meno vertybių. Antanas Gudaitis gimė 1904 m. liepos 29 d. Šiauliuose - mirė 1989 m. balandžio 20 d. Vilniuje. 1922-1926 m. mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje. 1926-1929 m. Lietuvos universitete studijavo literatūrą. Kauno meno mokykloje lankė Justino Vienožinskio studiją. 1929-1933 m. studijavo Paryžiaus nacionalinėje taikomosios dailės mokykloje bei įvairiose privačiose studijose. 1940-1941 m. dėstė Vilniaus dailės mokykloje, 1941-1943 m. - Vilniaus dailės akademijoje, 1945-1951 m. - Vilniaus dailės institute, 1947 m. suteiktas profesoriaus vardas. LTSR nusipelnęs meno veikėjas (1961 m.), liaudies dailininkas (1964 m.). 1965 m. LTSR valstybinės premijos laureatas. A. Gudaitis tapo vienu aktyviausių „Ars" grupuotės organizatorių. „Arsininkai", atmetę pasenusius kanonus, kūrė tokią meninę kalbą, kuri leistų laisvai ir nevaržomai išreikšti šiuolaikinio žmogaus estetinius išgyvenimus, nuotaikas, pasaulėjautą. A. Gudaitis - aiškiausias lietuvių dailės klasikas, integrali asmenybė, esmingai paveikusi lietuvių dailę ir jos pedagogiką. Nutapė nemažai teminių kompozicijų, peizažų, portretų, natiurmortų, sukūrė piešinių, teatro dekoracijų, parengė nemažai interjero projektų. Ankstyvosios tapybos periodui būdingi dekoratyvumu, pusiau abstrakčia ir daug ekspresijos turinčia forma ryškūs darbai. Vėlesnėje kūryboje forma įgauna daugiau reljefiškumo, spalvų gama tampa turtingesnė ir sodresnė. Dailininko kūriniuose metaforiškai vaizduojamas šių dienų pasaulis, sudėtingi žmonių santykiai, juose akcentuojamas emocinis pradas, daug vietos skiriama improvizacijai, temos įprasminimui dažnai naudojama personifikacija, simbolis, alegorija, groteskas.Lieptas per Pakalupį Viekšniuose. 1933. Drb., al. 89,5x73
Sūnus palaidūnas. Etiudas. III. 1971. Drb., al. 100x72,5
Motina ado kojines. 1942. Drb., al. 92x73
Vakarienė. 1977. Kart., al. 62x71
Arkliai ir žmonės. II. 1968. Kart., al. 73x82
Iliustracijos iš Antano Gudaičio reprodukcijų albumo
Literatūra: Vinco Deniušio gimimo 100-osioms metinėms Negailestingas laikas į praeitį gramzdina viską: ir žavius jaunystės prisiminimus, mokslo metų išgyvenimus, mokytojų paveikslus… Viską… Bet būna įvykių, žmonių, susitikimų, kurių nepamirštama, gal tik nudyla tų prisiminimų detalės. Taip bus nutikę ir minint universalų menininką, muziką - trimitininką, chorų organizatorių ir dirigentą, pučiamųjų orkestrų, vaidybos būrelių bei skudutininkų ansamblių vadovą, dainų švenčių dalyvį, muzikos mokytoją Vincą Deniušį, nuo kurio gimimo 2003.XI.14 sukako jau 100 metų. Šįmet, gegužės 2-ją suėjo 25-ri, kai jo elegantiškos eisenos nebemato viekšniškiai, Viekšnių krašto žmonės, kuriuos jis daugelį metų ugdė Viekšnių gimnazijoje, vėliau vidurinėje mokykloje, kuriuos rengė dainų šventėms ir vežė į pokario metais rengtas Akmenės rajono dainų šventes, į Respublikines dainų šventes Vilniuje. Taip jau buvo, kad tuometiniame Akmenės rajone (dabar Viekšniai priklauso Mažeikių rajonui) buvo trys stiprūs konkurentai chorvedžiai - Albinas Jasenauskas Akmenėje, Vincas Deniušis Viekšniuose ir Adomas Rovas Papilėje. Taip rajoninėje dainų šventėje ir užvirdavo įnirtinga kova - kas geriau pasirodys, kas geriau padiriguos, kieno bus didesnis ir skambesnis choras? O ta kova dažniausiai būdavo apylygė. Sugrįžus iš dainų šventės ir vėl kiekvienas kibdavo į nuolatinį ir įtemptą darbą, ruošiant repertuarą kitoms šventėms ar renginiams. Čia tenka tik pasidžiaugti, kad V. Deniušio vadovaujami muzikiniai kolektyvai veikė ne prieš dainų šventes ar apžiūras, bet visus metus virė darbas turtinant repertuarą, šlifuojant atlikimo kokybės niuansus.Vincas Deniušis turėjo gražią ir solidžią muzikinę praeitį. Kai pavartai praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio Stasio Šimkaus įkurtos Klaipėdos muzikos mokyklos-konservatorijos archyvinę medžiagą, nuotraukas ir kitus dokumentus, gali suvokti, kad jis ne atsitiktinai pateko į šią mokyklą. Jis buvojo visuose mokyklos renginiuose, kai čia lankėsi Kipras Petrauskas, Antanas Sodeika ir kiti žymiausi to meto Lietuvos muzikai, kad grojo simfoniniame orkestre, 1935 metais dalyvavo Ch. Gounod operos „Faustas" pastatyme. Tai liudija išlikusios nuotraukos, kuriose V. Deniušis - ne išvargęs, kaip pirmųjų pokario metų paauglys, atvykęs mokytis į Klaipėdos muzikos mokyklą, bet pasitempęs, visada susitvarkęs dailios išvaizdos jaunuolis, beveik neišsiskiriantis iš pedagogų, kurie buvo tik šiek tiek vyresni. Neabejoju, kad V. Deniušis buvo S. Šimkaus vykdomų iniciatyvų šalininkas (buvo nemaža studijuojančiųjų, kurie, deja, nepritarė S. Šimkaus griežtai tvarkai ir reikalavimams, dėl ko net streikavo), todėl jis buvo tarp tų muzikos mokyklos-konservatorijos auklėtinių, kurie 1928 metais sutiko S. Šimkų, grįžusį iš JAV, kurie dalyvavo visuose svarbesniuose Konservatorijos gyvenimo įvykiuose. Prieš pusę šimtmečio man teko dainuoti V. Deniušio vadovaujamame Viekšnių vidurinės mokyklos moksleivių chore, groti jo suburtame skudutininkų ansamblyje (tada tai buvo ypatinga naujovė ne tik Viekšniuose, bet ir tuometiniame Akmenės rajone), su jo vadovautais muzikiniais kolektyvais dalyvauti dainų šventėse. Ne kartą stebėjau jo režisuotus vaidinimus, klausiausi jo vadovauto pučiamųjų orkestro ir jo puikiai skambėjusio trimito… Tikrai puikiai, tauriai skambėjusio! Neretai lankydamasis jo namuose V. Kudirkos gatvėje tada, deja, plačiau neišsikalbėjau apie jo studijas Klaipėdoje, apie to meto muzikinę aplinką. Bet jau tada atmintin įstrigo matyti prieškario metų „Muzikos barų" komplektai, sporto žurnalai, gaidų leidiniai. Kad jis godžiai domėjosi visomis naujovėmis patvirtina ir dabar Bostone gyvenančio kompozitoriaus profesoriaus Jeronimo Kačinsko apie 1932 metus rašytas laiškas į Prahą profesoriui Aloisui Hábai, pagarsėjusiam ketvirtatonių muzikos propaguotojui. Jis rašė: „…Čia siunčiu Jums laišką, kuriame mano kolega iš Viekšnių (V. Deniušis, Viekšniai, Mažeikių aps., Lietuva) reiškia norą nusipirkti ketvirtatoninį trimitą in B. Aš nežinau firmos, gaminančius tokius trimitus, adreso, todėl siunčiu Jums jo laišką, kad Jūs persiųstumėte jį tai firmai. Būkite malonus, Profesoriau, padarykite tai kaip galima greičiau ir, jei tai įmanoma, parašykite firmai apie mažą sąlygą, kad kompromiso būdu sumažintų instrumento kainą. Tas trimitininkas visai neturi instrumento ir norėtų pirkti ne pustoninį, o ketvirtatonių trimitą… Bus trimitininkas, yra fisharmonija ir dar reiktų kokio nors styginių kvinteto: tai jau šis tas!!!" J. Kačinskas, taip entuziastingai pasišovęs populiarinti ketvirtatonių muziką Lietuvoje, ne kartą degė sparnus, bet vis neprarado entuziazmo. Matydamas realų atlikėją, trimitininką Vincą Deniušį, Jeronimas Kačinskas jam kūrė vienos dalies Koncertą trimitui ir orkestrui, kuris taip ir nebuvo atliktas, o kūrinio rankraštis dingo permainingo gyvenimo verpetuose. Beje, J. Kačinskas viename laiške apie V. Deniušį rašė, kad jis buvo ne tik jo „geras draugas", bet ir „triūbos griežikas su nebloga technika ir gražiu tonu". Dar maloniau pažymėti tai, kad buvę viekšniškiai - Klaipėdos konservatorijos auklėtiniai, susibūrę į nedidelius ansamblius vasaros mėnesiais koncertuodavo gretimose apylinkėse. Per vieną tokią repeticiją ūkininko kluone V. Deniušis paklausė šeimininko, ar jam nenusibodo klausytis tokio fragmentiško muzikavimo. Jis trumpai, bet lakoniškai ir vaizdžiai atsakė: „Ponuli, aš dar visą dieną prastovėčiau." V. Deniušis buvo muzikas praktikas, įgytas muzikos žinias sėkmingai taikė gyvenime. Žinių semtis atvykęs iš Viekšnių, čia ir sugrįžo, darbavosi iki saulėlydžio. Turbūt nebedaug atsiras liudininkų, kurie galėtų prisiminti jo Viekšniuose suburto dr. Jono Basanavičiaus liaudies universiteto mišraus choro veiklą, bet nuotraukos prie senosios gimnazijos-vidurinės mokyklos, užfiksavusios šį chorą su vadovu V. Deniušiu, tai mena. Jei ne nuotrauka, tai vargu ar šiandien beprisimintumėme ir dar vieną reikšmingą faktą, kad 1932 metais Viekšniuose jis pastatė Miko Petrausko operą „Birutė", kurią parodė ne tik šiame gražias kultūrines tradicijas turėjusiame miestelyje, bet ir Kuršėnuose, Papilėje. Kas gi buvo tie mėgėjiškos scenos entuziastai, kurie ryžosi tokiam nelengvam uždaviniui, šiandien sunku atsakyti, bet viena aišku, kad operos meno pažinimo V. Deniušis sėmėsi Klaipėdoje, Klaipėdos konservatorijoje, kur dirbo tikri muzikinės kultūros riteriai. Jų ugdytinis V. Deniušis Viekšnių krašte dirbo didelius darbus, kurių nevalia užmiršti. Tad didi pagarba tiems nūdienos viekšniškiams, kurie sumanė gražiai paminėti V. Deniušio gimimo 100-ąsias metines, jo vardu pavadindami Viekšnių meno mokyklą. Tai jautrus gestas praeičiai, tolerancijai, inteligencijai ir toms moralinėms savybėms, kuriomis tebešviečia V. Deniušio atvaizdas daugelio viekšniškių atmintyje. Gal visa tai padės ugdyti ir dabarties jaunimą, meno mokykloje besiskverbiantį pajusti tikrąsias gyvenimo grožio-didžiojo meno paslaptis. P.S. Spalio 11 dieną Viekšnių gyventojai ir svečiai iškilmingai pagerbė muzikos mokytojo Vinco Deniušio atminimą. Po aukotų Mišių Viekšnių bažnyčioje, prie Viekšnių muzikos mokyklos (direktorius Vitalis Lizdenis) buvo atidengta memorialinė lenta su užrašu „Viekšnių Vinco Deniušio meno mokykla", kurią pašventino viekšniškis kanauninkas Vincas Gauronskis, jaudinantį žodį tarė vyskupas Antanas Vaičius, atvykęs iš Telšių, Lietuvos Respublikos Seimo narys Jonas Jurkus. Gėlėmis pasipuošė ir V. Deniušio kapas Viekšnių kapinėse. Viekšnių politechnikos mokyklos salėje prasidėjęs šventinis koncertas nudžiugino į šią šventę gausiai susirinkusiuosius. Juos nuoširdžiai pasveikino Lietuvos Respublikos Seimo narys profesorius Eduardas Kaniava, pažėręs ir lietuvių liaudies dainų, operų bei operečių fragmentų iš savo labai turtingo repertuaro (akompanavo Audronė Juozauskaitė). Be to, kalbėjo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto docentė Danutė Petrauskaitė, buvęs V. Deniušio mokinys muzikologas Vaclovas Juodpusis, koncertavo Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos ir Klaipėdos universiteto studentai, Mažeikių muzikos mokyklos ir Viekšnių meno mokyklos moksleiviai, Viekšnių meniniai mėgėjų kolektyvai. Vaclovas Juodpusis„Muzikos barai", 2003 m. lapkritis, Nr. 11 (310), p. 26-27Vaclovas Juodpusis. 2004 metų muzikos kalendorius. Vilnius, p.132-136. |
